• 2012-03-17   11:00 — Vilnius - k/c „Forum Cinemas Vingis”, 9 salė
• 2012-03-26   16:00 — Vilnius - k/c „Forum Cinemas Vingis”, 7 salė

 

 

Plačiau...

 

---

"Stebuklų laukas" ir paskaita Kaune

Socialinių mokslų fakultetas Socialinės antropologijos centras maloniai kviečia į seminarą bei dokumentinio filmo pristatymą

Kariotiškių sąvartyno atliekų rinkėjų vizualinė etnografija: tyrėjo ir tiriamųjų santykiai

Tarptautinio pripažinimo sulaukęs Mindaugo Survilos dokumentinis filmas „Stebuklų laukas“ pasakoja apie nykstančią unikalią bendruomenę į ją  žvelgia iš paties sąvartyno gyventojų perspektyvos, parodo jų dienos ritmą, gyvenimo būdą, švenčiamas šventes, problemas.

Dr. Donata Petružytė apsigynusi socialinių mokslų daktaro disertaciją “Atliekų rinkėjų gyvensena: Kariotiškių sąvartyno atvejo studija” aptars savo etnografinio tyrimo „povandenines sroves“;  nors buvo atliktas tyrimas atitinkantis etnografiniam tyrimui keliamus reikalavimus, tačiau daug metodologinių ir etinių klausimų liko atviri apie juos ir diskutuosime.

 

Pranešimą ir dokumentinį filmą "Stebuklų laukas" pristatys:

Dr. Donata Petružytė (VU Socialinio darbo katedra)

Režisierius ir operatorius Mindaugas Survila

2012 m. kovo 8 d. (ketvirtadienį) 18.00 val.

VDU, Donelaičio 52, 322 aud., Kaunas

 

 

---

"Stebuklų laukas" - "Šoblės kino klube"

Vasario 27 dieną, 18:30 min, "Šoblės" kino klube bus rodomas filmas "Stebuklų laukas". Po filmo bus diskusija su režisieriumi ir su motažo režisieriumi - Danieliu Kokanauskiu. Kviečiami visi:)

---

M.Survilos „Stebuklų laukas“ - oficialiose dviejų tarptautinių kino festivalių programose

Debiutinis Mindaugo Survilos filmas “Stebuklų laukas” atrinktas į du tarptautinius festivalius. Sausio mėnesį filmas dalyvaus konkursinėje Tarptautinio Triesto kino festivalio (Italija) programoje, o iškart po to bus parodytas Helsinkyje, didžiausio Šiaurės šalių dokumentikos renginio “Doc Point” programoje.

Studijoje „Monoklis“ sukurta dokumentinė poema pasakoja apie žmones, daugiau negu 20 metų gyvenančius Budos miške, netoli buvusio Kariotiškių sąvartyno. Lietuvoje filmas atidarė Tarptautinį Kauno kino festivalį ir nuo spalio 14 d. rodomas Lietuvos kino teatruose.

Filmą palankiai vertina tiek kino žiūrovai, tiek kritikai. Anot kino kritikės Sonatos Žalneravičiūtės, „tai - vienas nuoširdžiausių pastarųjų metų lietuvių dokumentikos darbų, išsiskiriantis vidine švara, korektiškumu ir režisieriaus pagarba filmo herojams, gebėjimu matyti, o ne provokuoti situaciją vardan dramaturgijos.“

Šiuo metu „Stebuklų lauką“ dar galima pažiūrėti Panevėžio kino teatre „Garsas“, Vilniuje kino teatre „Pasaka“, o nuo gruodžio 9 d. – ir „Skalvijos“ kino centre.

 

 

 

---

"Stebuklų laukas" grįžta į Panevežio "Garsą"

---

 

Narius Kairys. Betarpiškas kinas

Šaltinis: Kulturpolis.lt

2011-11-08

Mano broli, kai ėjau iš VDFF uždarymo, kurio metu rodė Mindaugo Survilos filmą “Stebuklų lauką” - apie jį ir norėčiau tau šiek tiek papasakoti, - pamačiau tave tarpuvartėje prie šiukšlių konteinerio. Tu tikriausiai neatkreipei į mane dėmesio - buvai pernelyg susikoncentravęs ties darbu. Tai nesvarbu, mes vis vien niekada nekalbame, tik stebime vienas kitą. Po ką tik žiūrėto filmo apie Budos gyventojus mano žvilgsnis jautriau sureagavo į tavo dviratį, atremtą į konteinerį, į tavo prožektorių, pritvirtintą prie kepurės, į tave, kažkuo panašų į mane, kai policininkė rašė baudos kvitą, nes iš sainsbury konteinerio pasiėmiau skanaus pudingo. Grįžęs namo pradėjau tau rašyt laišką:

manau, yra reikšminga ir svarbu kalbėti apie Survilos filmą. Pirmiausia todėl, kad tikiu, jog pastarasis filmas ir metais anksčiau pasirodęs Kvedaravičiaus “Barzakh” byloja apie įdomaus ir savito reiškinio, kurio liudininkais esame, pasirodymą. Visgi šiame trumpame laiške nesiruošiu analizuoti, bandyti apibendrinti ar įvardinti šio reiškinio, nei ruošiuosi tau pasakoti apie ką šis filmas. Tiesiog noriu pasidalinti keliais įspūdžiais, kuriuos jis man sukėlė, ir pagvildenti niekada neišsisemiančią žmogaus temą, kuri, regis, ir yra centrinė šio filmo ašis:

modernus, istorinis žmogus etnocentrinėje lietuvio sąmonėje nuolat galynėjasi su archajiniu, mitologiniu žmogumi. Tačiau “Stebuklų lauke” įvyksta nelyg koks susitaikymas: žmogaus asmeninė laisvė nėra pajungiama gamtos valiai, todėl gamta yra tarsi fonas, kurioje istorija gali tįsti. Tokia pusiausvyra pasiekiama, viena vertus, dėl filmo struktūros, antra vertus, dėl požiūrio į žmogų.

Filmo pasaulis atsiveria ir užsiveria mums miške, žvilgsniui sekant paskui laukinius žvėris. Taigi filmo struktūra primena ratą - įprastą įvaizdį gamtiškajam pasaulėvaizdžiui. Visgi šis ratas yra kitoniškas: tarsi nubrėždama jo ribas, gamta suteikia jam stabilumo, tačiau ratą judina ne cikliškas gamtos alsavimas, o centrinė rato ašis, kurioje “vyksta” žmonių pasaulis, nepripažįstantis metafizinio beasmeniškumo, pasireiškiančio gamtoje. Todėl po įžanginės filmo dalies (epizodo su briedžiais) subtiliai judama į rato centrą. Paukštelis lesa žmogaus rankomis pagamintą ir specialiai jam pakabintą maistą, be to, girdime žmogaus balsą, kalbantį apie orią mirtį, taigi apie norą turėti vardą - vietą istorijoje. Kartu šis balsas lyg atveria duris į stebuklų lauką - galų gale mes atsiduriame tarp žmonių: 

ar tau neatrodo, kad vienas iš esminių meno kūrinio vertinimo kriterijų yra idėjų apie humanizmą gausa arba stoka jame? Jei taip, kaip galime tai išmatuoti? - gal ašarų, o gal nelaimingų sielų skaičiumi? Juk “dokumentinis” kinas, pretenduojantis į humanizmo ruporą, kaip tik ir ieško tokių nelaimingų sielų: prasinarkašinusių gėjų juodaodžių musulmonų pabėgėlių. Be abejo, tai puikus gailesčio objektas, kurį verta įamžinti kine. Tačiau susidaro įspūdis, kad, prisidengdamas gailestingojo samariečio kauke, toks kinas tiesiog eksploatuoja humaniškas idėjas saviems tikslams. Juk humanizmas, kad ir kokia forma reikštųsi, visų pirma nereikalauja gailestingumo žmogaus atžvilgiu, priešingai - jis kalba apie žmogaus pripažinimą. Taigi pirmiausia yra vengiama diskriminuojančio ir stigmatizuojančio požiūrio į žmogų kaip į auką, pasmerktąjį, žodžiu, totalų vargdienį.  Filme žmogus turi pakilti virš daiktiškos esaties, t.y. jis turi būti nuobjektintas, kad neliktų prasmės jį tirti, analizuoti, kitaip tariant, atskirti nuo savo pasaulio. Taigi toks žmogus yra pripažįstamas kaip kitas, kurio egzistavimas yra būtina sąlyga mano paties egzistavimui. Atrodo, “Stebuklų laukas” būtent ir yra toks filmas, kur žmogus yra pripažįstamas. Galbūt iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog šis filmas, atvirkščiai, pasirenka lengviausią kelią - rodo šiukšlyno gyventojus, marginalizuotus mūsų visuomenės narius. Tačiau jau pačioje filmo pradžioje tampa akivaizdu, kad tai ne tas filmas, kuriam buvo parašytas scenarijus, privalantis išspausti žiūrovo ašarą. Toks santykis, kokį matome filme, yra autentiškas, grįstas natūraliu žmogaus (pri)pažinimo ritmu. Ritmu, kuris mums žinomas kultūros vardu. Taigi pasirodo, kad šie žmonės irgi skutasi ir prausiasi, laiko naminius gyvūnus ir puoselėja savo namų ūkius, šoka ir linksminasi, verkia ir juokiasi, dirba ir ilsisi, kaip ir mes mąsto apie mirtį ir švenčia gyvenimą:

“Mes niekada nemirsim”, sako stebuklų lauko gyventojas. “Visa - nemirtinga”, sako Arsenijus Tarkovskis. Štai toks tas žmogaus gyvenimo paradoksas kinematografiniame laike.

P.S. VDFF uždaryme, prieš “Stebuklų lauko” rodymą, Kvedaravičius atsiėmė apdovanojimą už geriausią dokumentinį filmą. Savo trumpoje kalboje jis pabrėžė, jei teisingai pamenu, kad dokumentinis kinas gali panaikinti tarpą, kuris skiria žiūrovą nuo filmo protagonistų. Taigi tą patį galiu pasakyti ir apie Survilos filmą, priartinantį mane, stebintįjį, ir tave, veikiantįjį, prie vienas kito.

Kulturpolis.lt

---

Gyvenimas sąvartyne, arba ko niekada neparodys Lietuvos televizija  

Autorė: Indrė Vainalavičiūtė, www.balsas.lt

„Stebuklų laukas“ – taip Kariotiškių sąvartyną vadina nuolatiniai jo gyventojai. Čia ne tik ironija, veikiau – tūkstančius kartų matyto vaizdo ir patirtų emocijų pavadinimas. „Sąvartyne gyvenantys žmonės šią vietą taip vadina prisimindami garsųjį televizijos žaidimą „Pole čiūdes“, kuomet pasukus laimės ratą žaidėjas niekada negalėjo žinoti, ką jam lems likimas“, – pasakojo kino režisierius Mindaugas Survila.

M. Survilos dokumentiniame filme „Stebuklų laukas“ pasakojama apie sąvartyne dirbančius ir gyvenančius žmones, pasistačiusius savo namelius miške prie sąvartyno ir praleidusius čia daugiau kaip 20 metų, jų kasdienybę, darbą, šventes. Autoriui pavyko užfiksuoti unikalius kadrus iš šių žmonių gyvenimo, būti jų džiaugsmų ir nelaimių liudytoju.

Pažintis – prie statinės

Režisierius M. Survila po filmo pasakojo, kaip nelengva buvo patekti į patį sąvartyną ir užmegzti kontaktą su jo gyventojais: „Prieš vykdamas į sąvartyną nežinojau nieko, buvau skaitęs porą straipsnių. Dažniausiai apie tokias vietas sklandanti informacija yra ta, kad ten gyvena nusikaltėliai ir jie valgo tai, ko neėda šunys. Dažniausiai spaudoje pateikiamas sąvartyno vaizdas – tai pirmyn atgal zujantys šiukšles gabenantys automobiliai, daug žmonių, kurie renka įvairiausius daiktus. Kai pirmą dieną nuvykome į sąvartyną, tiesiog apsidairyti, prie mūsų priėjo vienas jo gyventojų ir nedviprasmiškai rekomendavo nešdintis, nes rizikuojame gauti į galvą: ten gyvenantys ir dirbantys žmonės labai nusivylę žurnalistais. Žinoma, po tokio „pasiūlymo“ pasidarė šiek tiek nejauku ir atsitraukėme truputį toliau. Nuo tos dienos prasidėjo nelengvas darbas – užmegzti kontaktą. Dirbdami sąvartyne, žmonės sušaldavo, nes buvo vasario mėnuo, todėl buvo pastatyta tokia statinė, kurioje įkurdavo ugnį ir susirinkdavo pasišildyti, išsidžiovinti pirštinių.Pokurio laiko, kai vietiniai jau apsiprato, kad dažnai lankomės šioje vietoje, mes priėjome ir pasiklausėme, ar galima pasišildyti rankas kartu ir jų atsakymas buvo teigiamas“.

M. Survilos teigimu, leidimas sušildyti rankas prie statinėje įkurtos ugnies buvo pirmas tikras kontaktas su sąvartyno gyventojais, po kurio pasikeitė jų bendravimas ir požiūris į atvykėlius. „Vėliau, sutikę porą sąvartyno gyventojų, paklausėme, kaip sekasi. Jie mums atsakė su šypsena ir net sulaukėme kvietimo į svečius. Vėliau slinko mėnesiai ir net ne mes patys prašydavomės į svečius, o buvome kviečiami. Ilgainiui tai tapo prestižo reikalu, pas ką lankėmės, o pas ką – ne“, – juokavo režisierius, pabrėždamas, kad laikui bėgant santykiai su sąvartyno gyventojais tapo draugiški ir šilti.

Režisierius prisipažino, kad norėdamas kuo geriau įsilieti į sąvartyno gyventojų bendruomenę pats keletą valandų rinko atliekas supirkimui: „Visas uždarbis buvo 1,20 Lt, o juk eilinė močiutė per dieną uždirba apie 80 Lt, tad ten dirba profesionalai. Filmuoti pradėjome tik po kurio laiko, kai žmonės jau buvo prie mūsų pripratę“. 

Sąvartyno milijonierių istorijos

Filmo peržiūroje dalyvavo sociologė Donata Petružytė, prieš porą metų apsigynusi disertaciją „Atliekų rinkėjų darbas ir gyvensena: Kariotiškių sąvartyno atvejis“ bei dirbusi Kariotiškių sąvartyne kartu su M. Survila.

Į klausimą, kokios yra atliekų rinkėjų pajamos, sociologė sakė: „Atliekų rinkėjų pajamos įvairiose šalyse varijuoja. Gali būti taip, kad jie vos pragyvena iš šios veiklos, bet gali gauti ir nemažas pajamos. Žinome, kad Vilniaus sąvartyne žmonės per dieną uždirbdavo po šimtą ar du per dieną, o pasisekus – dar daugiau. Sąvartynuose dirbo įvairūs žmonės: vieni išnaudojo žmones ir statėsi namus bei pirko nekilnojamąjį turtą, o kiti įsikūrė pačiuose sąvartynuose. Šie žmonės nedirbdavo visą savaitę ir neuždirbdavo po 500 – 700 litų, bet padirbę vieną dieną, vėliau šešias dienas ilsėdavosi, gausiai pinigai buvo leidžiami alkoholiui.“

M. Survila papildydamas kolegės pasakojimą užsiminė, kad ne vienas sąvartyne dirbęs jaunuolis leisdavo sau vyksti į keliones paslidinėti Tatruose ar linksmybes iki paryčių prabagiausiuose sostinės klubuose: „Žmonių, kurie į sąvartyną atvažiuodavo dirbti, jūs gatvėje nepažintumėte. Jie traukiniu ryte atvykdavo, padirbdavo per dieną, vakarop persirengdavo ir išvykdavo. Sąvartyne sklandė legendos apie žmogų, kuris dirbti į sąvartyną važinėjo ištisus metus, bet paskui jis pasistatė namą, nusipirko automobilį ir į Kariotiškes nebesugrįžo“.

Pažadas herojams: filmas nebus rodomas per Lietuvos televiziją

Režisieriaus teigimu, jis palaiko ryšį su sąvartyno gyventojais ir juos aplanko. „Vienas iš filme matytų žmonių gavo darbą Trakuose – jis išrenka iš konteinerių šiukšles, o kartu ir sutvarko aplinką. Pinigai labai nedideli, bet būtumėte matę, kaip kartą jis vos ne su ašaromis akyse pasakojo, kad iš poilsio aikštelės išvažiuojant pilnam vaikų turistiniam autobusui, jie visi jam pamojavo. Jam tai buvo labai didelis įvykis. Tai rodo, kad ne materialių dalykų reikia žmogui, bet paprasčiausios šilumos.“

Filmo titruose kai kurie filme rodytų žmonių vardai išskirti kitu šriftu, paklaustas, kodėl nuspręsta juos išskirti, režisierius sakė: „Filmas buvo kuriamas ketverius metus, o šių žmonių jau nebėra tarp gyvųjų.“

Režisierius prisipažino, kad šis filmas niekada nebus rodomas per Lietuvos televizją, nes būtent tokį pažadą jis davė filmo herojams. „Šie žmonės turi giminių ir artimųjų, būtent todėl jie nenorėjo, kad filmas būtų rodomas per televiziją ir aš pažadėjau to nedaryti“, – kalbėjo M. Survila. Režisierius taip pat pasakojo, kad patys filmo herojai lankėsi jo peržiūrose kino teatruose. „Vienas filmo herojus, žiūrėdamas į save ekrane susimąstė, o paskui nusistebėjo: „Nejau aš toks senas atrodau“.

Kariotiškių sąvartynas buvo uždarytas prieš trejus ir tie jų darbuotojai ir gyventojai, kurie galėjo ir turėjo kur eiti – išėjo, bet kiti ten tebegyvena iki šiol.

Sąvartynuose plušama, ne tik besivystančiose, bet ir turtingose šalyse

Kartu su M. Survila dirbusi sociologė D. Petružytė kalbėdama apie sąvartyną ir jo gyventojus sakė: „Kai pirmus kartus lankėmės pas šiuos žmones, manėme, kad tyrinėjame lokalų, kažkuria prasme egzotišką, bet vietinės reikšmės reiškinį. Dirbdama turėjau šiokių tokių abejonių dėl to, ar pavyks iš šių tyrimų padaryti platesnių apibendrinimų, bet vėliau kilo mintis apsilankyti kituose Lietuvos sąvartynuose, kur pamatėme, kad ten gyvenantys ir dirbantys žmonės yra sukūrę tokį pat gyvenimo būdą, nepaisant to, kad patys žmonės nelabai nutuokia, kad už kelių dešimčių kilometrų gyvena tokios pat bendruomenės“. 

Sociologė prisiminė atvejį, kai režisierius Vilniaus Kariotiškių sąvartyne filmuotus kadrus parodė Kauno sąvartyne dirbantiems žmonės ir šie su dideliu susidomėjimu žiūrėjo: „Jie su nuostaba pasakojo, kad žmonės gyvena tokiuose pat namukuose ir net jų rakinimo būdas analogiškas“.

D. Petružytės teigimu, vaizdai, kurios galima išvysti Lietuvos sąvartynuose nėra tik mūsų šalies fenomenas, visame pasaulyje gyvena žmonės, kurie užsiima atliekų rinkimu ir iš to pragyvena. Įdomu tai, kad šis reiškinys būdingas ne tik besivystančioms, bet ir labai turtingoms šalims.

Anot sociologės, sąvartyno bendruomenė taip pat turi savo lyderius, privilegijuotus žmones, kurie renka atliekas pačiose pelningiausiose vietose, silpnesnės sveikatos ar turintys negalią žmonės dirba kitose vietose – atkartojama bet kurios visuomenės stratifikacija.

Sąvartyne geriau nei vaikų namuose

Kalbėdama apie šios bendruomenės išskirtinumą, pašnekovė taip pat akcentavo tai, kad sąvartyno bendruomenės nariai tarpusavyje susiję kur kas glaudesniai savitarpio pagalbos ryšiais nei dažnai daugelis įprastą gyvenimą gyvenančių žmonių su savo kaimynais: „Medikai yra pasakoję, kad vykdami pas ligonius į šią vietą būna labai pagarbiai sutinkami, o tam kad nereiktų purvintis ir bristi per balas, vietiniai gyventojai patiesia kilimą ir kaip galėdami padeda.“

Pašnekovė taip pat pateikė pavyzdį apie paauglį berniuką, kurio tėvai dirbo sąvartyne, bet vėliau mirė ir vaikas buvo išvežtas į vaikų namus: „Vaikas nuolat bėga iš globos namų ir sugrįžta į sąvartyną, vadinasi – jį kažkas traukia. Tai rodo, kad čia jis jaučia daugiau laimės nei būdamas ten“, – kalbėjo sociologė, akcentuodama, kad bendruomenės ryšiai net ir gyvenant sunkiomis sąlygomis yra tvirti.

Atliekų rinkimo verslas, senas, kaip pasaulis

Sociologės teigimu, atliekų rinkėjai nėra tik šių dienų pasaulio reiškinys, bet tokio verslo atstovų esama kiekvienoje civilizacijoje. Anot mokslininkės, žinoma faktų, kad atliekų rinkimas ir pakartotinis panaudojimas egzistavo majų ir actekų kultūrose. Jis buvo susijęs su pakartotiniu molio panaudojimu statybose. „Atliekų rinkėjai, kaip visuomenės grupė ėmė formuotis miestuose, kur susikaupia daugiau atliekų. Dažniausiai šia veikla užsiimantys žmonės dažniausiai yra tie, kuriems nepavyko surasti ekonominės nišos kitur. Šie žmonės sunkiai integruojasi į visuomenę ar randa kitą darbą, tad užsiima atliekų rinkimu“, – kalbėjo sociologė.

„Kiekvienoje civilizacijoje atsiranda visuomenės grupė, kuri užsiima užsiima atliekų rinkimu. Tokios visuomenės grupės atsiradimas naudingas ir pačiai visuomenei, nes net kartais būdami nepastebimi ar marginalūs jie atlieka tam tikrą funkciją. Nesvarbu, kokioje epochoje ar kultūroje jie gyventų, gyvenimo būdas yra labai panašus.“

Kalbėdama apie tai, kokie būna atliekų rinkėjų tipai, sakė: „Galima skirti dvi rinkėjų grupes – tai dirbantys sąvartynuose ir miestuose. Miesto atliekų rinkėjai skirstomi į atliekas renkančius gatvėse, konteineriuose ir upėse. Atliekų rinkėjai gali būti skiriami ir pagal tai, kad jie renka: didžioji dalis rinkėjų atlieka surenka asmeniniam vartojimui – maistas, drabužiai, statybinės medžiagos, namų apyvokos daiktai, kuras.“

Renkama viskas: nuo kaulų iki plastiko

Sociologės teigimu, atliekų problema atsirado tuomet, kai žmonių bendruomenės ėmė gyventi sėsliai: klajoklių bendruomenėms tai nebuvo aktualu, bet kuriantis miestams buvo pastebėta, kad jos kaupiasi ir kažką reikia daryti. „Dėldidelio atliekų kiekio kyla daug higienos problemų, įvairios ligos. Tai paskatino kurti atliekų tvarkymo sistemas ir sąvartynus“, – kalbėjo D. Petružytė.

Sociologės teigimu, nemaža dalis rinkėjų renka įvairias atliekas pardavimui ir galima išskirti keletą tokių rinkėjų tipų, kurių gyvenimo būdą lėmė istoriškai susiklosčiusios aplinkybės: „Gal ne visuomet malonu apie tai kalbėti, bet pirmasis tipas galėtų būti atmatų rinkėjai. Senovės Kinijoje buvo renkamos išmatos ir vėliau jos parduodamos ūkininkams, tai buvo vienas žmonių pragyvenimo šaltinių“

Pasak pašnekovės, kitas rinkėjų tipas – skudurų ir popieriaus rinkėjai. „Šie žmonės yra labai svarbūs visai pasaulio popieriaus pramonei, nes rinkdami popierių ir skudurus bei parduodami šios pramonės atstovams šie rinkėjai labai prisidėjo prie šios pramonės išlaikymo. Įdomu tai, kad XII-XIII a. tokiose miestuose kaip Kairas, Damaskas, Bagdadas, Samarkandas buvo paplitęs kapų plėšimas ir laidojimo drabužių vogimas juos parduodant popieriaus pramonei. Taip pat labai paplitęs senovėje buvo kaulų rinkimas, kurie buvo naudojami sagų gamybai, rašomųjų priemonių ir stalo įrankių rankenų, muilo gamybai“, – kalbėjo sociologė, paminėdama, kad taip pat egzistuoja stiklo, metalo ir plastiko rinkėjai, kurie parduoda savo surinktas medžiagas perdirbimui.

Pasisako prieš vartojimą ir nori „nekainuoti“ planetai

Apie tai, kokias formas atliekų rinkimas įgauna šių laikų visuomenėje M. Survila kalbėjo: „Šiuo metu plinta naujas reiškinys, būdingas ypač Vakarų šalims, kur prie šiukšlių konteinerių galim pamatyti labai jaunus žmones, kurie būna labai padoriai apsirengę. Tie ne tik studentai, bet ir profesoriai, kurie vedasi savo studentus į tokias vietas. Pats po Norvegiją keliavau tris savaites ir bandžiau patikrinti, ko galima surasti konteineriuose.“ Režisierius parodė keletą fotografijų, kurios nebuvo užfiksuotas rinkėjų „laimikis“ – iš konteinerio „sužvejoti“ vaisiais ir kiti maisto produktai.

„JAV atlikti tyrimai parodė, kad apie 50 – 60 proc. parduotuvėse nuperkamų produktų yra išmetami. Jauni maisto konteineriuose ieškantys žmonės taip elgiasi ne todėl, kad neturėtų, ko valgyti, bet iš filosofinių paskatų: nenorima prisidėti prie masinio vartojimo ir siekiama, kad planetai jų išlaikymas nekainuotų“, – kalbėjo M. Survila ir parodė dar kelias fotografijas darytas Lietuvoje, kur buvo pavaizduotas Lietuvoje konteineriuose rastas maistas, tiesa, šis laimikis kur kas kuklesnis, nei anksčiau rodytose užsienyje darytose fotografijose.